Spausdinti

      2016 m. kovo 15 d. baigiamajame Lietuvių kalbos dienų renginyje pasakyta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės D. Vaišnienės kalba.

   

      Lietuvių kalbos dienų idėja kilo iš noro susikalbėti ta pačia kalba ir kalbėti apie tą pačią kalbą, asmeninio ir bendruomeninio tapatumo poreikio, noro skatinti kalbinį kūrybiškumą. Esame skirtingų kultūrų, ideologijų ir patirčių žmonės, kalbantys lietuviškai čia, Lietuvoje, ir visame pasaulyje. Akivaizdu, kad net ir viena kalba kartais nepadeda rasti bendro žodžio. Keičiantis kartoms, įsiliejant į kitų kultūrų ir kalbų aplinką, reikia sau užduoti klausimą, ar vis dar susikalbame.
     Susikalbame, jei skaitome tas pačias knygas, naudojamės tomis pačiomis technologijomis, kalbančiomis lietuviškai, žvelgdami į perspektyvą ir ją kurdami lietuvių kalbai. Tai daug gilesnis žvilgsnis nei kalbos vertinimas vien kaip komunikacijos priemonės. Neseniai vienas žurnalistas nuoširdžiai stebėjosi, kad Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje naudojamės modernia įranga, kalbos technologijomis. Taip nutinka, kai kalbą suvokiame instrumentiškai – tik kaip rašymo ar skaitymo priemonę.
     Iš tikrųjų kalba, kaip komunikacinė sistema, – padedanti mums reikšti savo asmenybę, priskirianti mus prie lietuviškai kalbančios bendruomenės, pritaikoma visoms terpėms ir sritims ir pati prisitaikanti, – yra mūsų visų tapatumo pamatas. Atrodo, kad šiandien tebėra iššūkis šį pamatą išlaikyti. Štai kodėl pasirinkome Lietuvių kalbos dienoms dvi datas – tarsi vartus: vasario šešioliktąją ir kovo vienuoliktąją. Pakvietėme visus įeiti kaip į šventę ir kalbėti apie mūsų valstybės kalbą. Mes norime, kad ji būtų šiuolaikiška, patogi ir atsakingai vartojama mokant, verčiant, redaguojant, informuojant. Tik tada kalbos sistema prisitaiko prie gyvenimo naujovių ir išvengia diletantiško ardymo. Jei to nevertinsime ir su savo kalba elgsimės neatsakingai, šventės vartai užsivers. Greičiausia, ilgainiui tai gali būti ir nepriklausomos Kovo 11-osios vartai...
     Iš tikrųjų kalbos politika yra mūsų visų asmeninis ir bendruomeninis pasirinkimas. Kas atsitiks, jeigu mokslininkas nuspręs nekurti lietuvių kalba, neplės lietuviškos mokslo komunikacijos sistemos, nes ji globaliame pasaulyje neva atrodo pernelyg siaura ir neperspektyvi? Manęs klausia, ar aš nusiteikusi prieš kitas kalbas. Būti už nėra būti prieš. Mat viena kalbos sistema, sąveikaudama su kita, gali mums perteikti žinias tik tada, kai mes suvokiame kalbų įvairovę, rasdami prasmingą vietą savo kalbai. Nes tik mokslininkų kuriama kalba turi ateitį, nevirsdama tiesiog buitine šnekta.
     Šiais metais Lietuvos mokslų akademijoje įteikti apdovanojimai už lietuvių kalbos puoselėjimą rodo, kad visų mokslo šakų, šį kartą fizikos mokslų, atstovai gali daug nuveikti lietuvių kalbos labui. Dar vienas gera žadantis pavyzdys: Vilniaus Gedimino technikos universiteto Lietuvių kalbos dienų renginiuose dalyvavo beveik keturi šimtai studentų ir darbuotojų – rašė diktantą, dalyvavo konkursuose. Gal dėl to, kad šiame universitete į daugumą studijų programų įtraukta specialybės kalba ir reikalaujama, kad bent jau magistro darbai būtų parengti raštingai?
     Kartais diletantiški pasirinkimai formuoja mūsų kalbinį kraštovaizdį. Ar tai, kad Vilniaus Žaliasis tiltas būtų pateiktas užsienio svečiams kaip Grinbridžas, o Saulėtekis kaip Sanraizas, skatintų geresnį susikalbėjimą su miesto svečiais? Užtat būtume savotiškai originalūs. Rodos, jau įsitikinome, kad ir įstatymo nuostata registruoti lietuviškus įmonių pavadinimus neturi neigiamos įtakos verslui. Kitaip tariant, verslus žmogus suvokia, kad jei Lapė bus apsukri, jai visai nebūtina virsti Foxu. Ir vis tiek kokį vieną kitą nepasitenkinimą bandoma pateikti kaip probleminę srovę...
     Juk ir Lietuvių kalbos dienų metu, ko gero, skaitėte ir svarstėte, ar bereikia kalbai taisyklių, kablelių ir nosinių, Nacionalinio diktanto, lietuvių kalbos brandos egzamino. Kitaip sakant, ar pritariate, kad kalbos sistema ir jos mokymas gali gyvuoti chaose? Primityvus, užtat tariamai populiarus požiūris į kalbą kaip į mechaninę priemonę ne tik griauna ją kaip sistemą. Jis plečia neraštingumo filosofiją: kalba sudėtinga, vadinasi, nemylima, o jei nemylima – tai kaltas ne tas, kas augina ir ugdo, o kalbininkai.
      Kodėl vis negalime susikalbėti, nors kalbame ta pačia kalba? O gal taip yra dėl to, kad negirdime argumentų, o tik provokuojančias deklaracijas ar emocingus pareiškimus. Kaip toje pasakoje vis atsiduriame kryžkelėje ir esame viliojami į nežinia kur vedančią kalbos be taisyklių bekelę. O net jei einame, atrodo, teisiu keliu, esame vis stvarstomi už rankovių ir tempiami į varžytuves, kas labiau myli lietuvių kalbą. O juk meilė kalbai matuojama ne rašmenimis, draudimais ar leidimais, bet atsakingumu, žiniomis ir kasdiene kalbos kūryba.
      Ši atsakomybė ir lėmė idėją švęsti Lietuvių kalbos dienas pabrėžiant ir asmeninę, ir bendruomenės atsakomybę už pagarbą savo kalbai. Per šį laikotarpį vyko tradiciniai renginiai, aprėpiantys visą Lietuvą: Nacionalinio diktanto I turas, mokinių konkurso „Švari kalba – švari galva“ I etapas, dailyraščio konkursas „Rašom“. Vis dėlto daugiausia renginių vyko nedidelėse bendruomenėse. Šį kartą norėčiau išskirti keletą pačių aktyviausių savivaldybių – Švenčionių, Kupiškio, Telšių, Varėnos, Kauno, Panevėžio rajonų, Šiaulių miesto ir Visagino, – daugiausia surengusių įdomių renginių. Tai rodo bendrą rūpestį valstybės kalba.
     Noriu, kad Lietuvių kalbos dienų renginių dalyviai pasijustų esantys kalbos sistemos kūrėjai. Iš šių diskusijų kyla stiprus kalbos jausmas.