Spausdinti

Tradicinis vietovardis (egzonimas) – tai už šalies dabartinės teritorijos ribų esančio geografinio objekto pavadinimas, kurio forma nesutampa su oficialiąja ir adaptuota, bet yra savita nuo seno lietuvių kalboje įsigalėjusi, pvz., Balstogė (ofic. lenk. Białystok), Daugpilis (lat. Daugavpils), Breslauja (brus. Braslau).

 

Tradicinių vietovardžių sluoksnį turi visos kalbos, lietuvių kalboje daugiausia jų baltų etninėse žemėse. Kalbos komisija atitinkamai patvirtino dab. Baltarusija, Latvija, Lenkija, Rusijos Kaliningrado srities tradicinių lietuviškų vietovardžių sąrašus. Sąrašai paskelbti leidinyje „Lietuviški tradiciniai vietovardžiai: Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos“ (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002), čia pridedamos rodyklės PDF formatu.

 Atvirkštiniai baltų etninių žemių lietuviškų vietovardžių sąrašai:

Atvirkštinis (rusų–lietuvių) tradicinių lietuviškų Kaliningrado srities (Karaliaučiaus krašto) vietovardžių sąrašas 
Atvirkštinis (vokiečių–lietuvių) tradicinių lietuviškų Kaliningrado srities (Karaliaučiaus krašto) vietovardžių sąrašas 
Atvirkštinis lietuvių kalboje vartotinų tradicinių Baltarusijos Respublikos (Gudijos) vietovardžių formų sąrašas 
Atvirkštinis lietuvių kalboje vartojamų tradicinių Latvijos Respublikos vietovardžių formų sąrašas 
Atvirkštinis lietuvių kalboje vartojamų tradicinių Lenkijos vietovardžių formų sąrašas